Bendraukime:
2022 - 05 - 17

Warning: A non-numeric value encountered in /home/jusukeli/domains/muzikalus.lt/public_html/wp-content/themes/newsroom/framework/modules/title/title-functions.php on line 442

Warning: A non-numeric value encountered in /home/jusukeli/domains/muzikalus.lt/public_html/wp-content/themes/newsroom/framework/modules/title/title-functions.php on line 442
PagrindinisKompozitoriaiLiudvigas van Bethovenas

Liudvigas van Bethovenas

Liudvigas van Bethovenas gimė 1770m. Bonoje, kurfiursto rūmų muzikantų šeimoje. Liudvigo tėvas buvo gabus dainininkas, smuikininkas, klavesinistas, tačiau per didelis jo potraukis į alkoholį, bevališkumas, netvarkingas gyvenimas paliko pėdsakus visų šeimos narių gyvenimuose.
Pastebėjęs berniuko gabumus, tėvas versdavo jį groti po 5-8 valandas, tikėdamasis išauginti iš jo antrąjį Mocartą, nustebinti juo pasaulį ir taip pataisyti pašlijusią materialinę būklę. Tačiau pirmoji koncertinė kelionė į Kelną nesuteikė nei lauktos garbės, nei pinigų. Tada tėvas ryžosi kuo greičiau Liudvigą paruošti į rūmų kapelą, kad jo atlyginimas pagerintų namų reikalus. Laikydamas bendrą lavinimą nebūtinu muzikantui, tėvas jau dešimtmetį Liudvigą atsiėmė iš mokyklos. Trokšdamas žinių, berniukas mokėsi pats. Vyresniųjų draugų padedamas, jis išmoko skaityti lotynų, italų, prancūzų kalbomis.
Mažąjį Bethoveną muzikos mokė ir tėvo draugai, tačiau labai nesistemingai. Ypač daug įtakos Liudvigui turėjo miestelio vargonininkas G.Nefė. Dirbdamas pas jį padėjėju, Bethovenas susipažino su harmonijos, polifonijos menu, su geriausia to meto literatūra (J.S. Bacho, Hendelio, Haidno ir kt. kūriniais). Labai apsišvietęs, universitetą baigęs Nefė buvo pažangių pažiūrių į meną. Tai turėjo didelės reikšmės Bethoveno asmenybės formavimuisi. Pradėjęs mokytis pas Nefę, Bethovenas sukūrė savo pirmuosius kūrinius – Variacijas Dreslerio tema ir tris sonatas fortepijonui. Nefė pasirūpino juos išleisti ir aprašyti spaudoje.
Pora metų nemokamai dirbęs kapeloje Bethovenas buvo paskirtas vargonininko padėjėju. Atlyginimas buvo didelė parama namams, nes motina s markiai sirgo.
1787 m. Bethovenas išvyko į Vieną pas Mocartą. Šis labai susižavėjo liepsningomis Bethoveno improvizacijomis ir pasakė artimiesiems: „Atkreipkite dėmesį į šį jaunuolį – ateityje apie jį kalbės visas pasaulis“. Vienoje pasilikti Bethovenui neteko: mirė motina ir visi šeimos rūpesčiai krito ant jo pečių. Netrukus ir pats kompozitorius persirgo šiltine ir raupsais. Nefės padedamas Bethovenas ėmė groti altu Bonos teatro orkestre. Čia jis susipažino su sceniniais veikalais, instrumentų specifika, orkestrine rašyba. Tuo metu kompozitorius ėmė bendrauti su pažangiais Bonos literatais, muzikais, dailininkais. Paplitusios 1789 m. prancūzų revoliucijos idėjos turėjo didelę reikšmę kompozitoriaus pasaulėžiūros formavimuisi. Šiuo metu išaugo jo neapykanta tironijai, sustiprėjo troškimas matyti žmogų laisvą, nepriklausomą. 1789 m atsidarius Bonos universitetui, kompozitorius įstojo į filosofijos fakultetą, kuriame studijave vienerius metus.
1792 m., grįždamas iš Londono į Vieną, Bonoje apsistojo Haidnas. išgirdęs Bethoveno muziką, kompozitorius labai susidomėjo juo ir patarė jam vykti į Vieną. Jaunystės metais Bethovenas sukūrė apie 50 įvairių kūrinių, kuriuose jau galima įžvelgti kompozitoriaus meninę asmenybę. Tuo metu Bethovenas pagarsėjo kaip talentingas pianistas.
1792 m. kompozitorius atvyko į Vieną. Praslinkus keleriems metams, Bethovenas pagarsėjo kaip pasaulinio masto pianistas-atlikėjas, improvizatorius. Jo atlikimo stilius buvo naujas, pilnas energijos, revoliucingumo ir visiškai nepanašus į aristokratų salonuose mėgstamą gracingumą. Bethoveno atlikimo menines tradicijas toliau tęsė Veberis, Paganinis, Listas ir kiti kompozitoriai.

Materialinės Bethoveno sąlygos Vienoje žymiai pagerėjo. Jį rėmė mecenatai: kunigaikščiai Lichnovskis, Esterhazis ir kiti. Vienoje kompozitorius plėtė toliau savo kūrybinį akiratį, mokėsi pas Haidną, Šenką, Albrechtsbergerį, Saljerį ir kitus. Daugiausia jis atsiekė savo nenuilstamu darbu. Taip atsirado pirmieji brandūs, mestriški kūriniai: du pirmieji fortepijoniniai koncertai, sonatos (Nr 7, 8, 12, 14), Pirmoji ir Antroji simfonija, 6 pirmieji kvartetai (op. 18), 3 trio (op.9) ir kt.
Laimingą Bethoveno gyvenimą Vienoji sugriovė baisi nelaimė – būdamas 26 metų jis ėmė apkursti. Gydymas nedavė teigiamų rezultatų ir 1802 metais jam kilo noras užbaigti gyvenimą. Heiligenštade (netoli Vienos) jis rašo testamentą: „… noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks.“
Sunkūs vidiniai pergyvenimai paliko gilius pėdsakus jo kūryboje. Kančia, neviltis, audringas protestas ir išdidus susitaikymas su likimu ryškūs jo didžiuosiuose to meto kūriniuose: „Patetinėje“, „Mėnesienos“ sonatojem sonatose A-dur, d-moll, 3-čiame fortepijoniniame koncerte, „Kreicerio sonatoje“ smuikui ir kt.
Kančia virto Bethoveno jėgos šaltiniu. Po didelio vidinio persilaužimo prasideda didelis kūrybinis pakilimas (1803-1812). Šio laikotarpio kūryba stebina užmojų ir įvairumu, minties gilumu, didingumu. Herojinės kovos idėja persunkia visus to meto kūrinius. Pasirodo patys žymiausi Bethoveno kūriniai – 3-8 simfonijos, fortepijoninės sonatos („Aurora“, „Apasionata“), IV, V fortepijoniniai koncertai, koncertas smuikui, opera „Fidelio“, muzika Getės tragedijai „Egmontas“, uvertiūros „Koriolan“, „Leonora“ Nr 2, Nr3, 3 rusiškieji kvartetai ir kita.
Pasibaigus Napoleono karams, pasikeičia visas Europos gyvenimas. Prasideda politinės priespaudos laikotarpis. Po Vienos kongreso Austrijoje įsigali Meternicho režimas. Visi šie įvykiai, o taip pat asmeninės nesekmės (liga, brolio mirtis), visiškai nuvargina Bethoveną ir 1813-1817 metais jis kuria labai mažai.
Naujam Bethoveno kūrybiniam pakilimui didelės reikšmės turėjo publikos karštai sutikta simfoninė pjesė „Mūšis ties Vitoria“. Be to, tuo metu teatras pastatė užmirštą jo operą „Fidelio“, kuri praėjo su dideliu pasisekimu. Šiuo metu (1818-1827) Bethovenas sukūrė IX simfoniją, „Iškilmingąsias mišias“, paskutiniuosius kvartetus, 5 sonatas ir kt.
Paskutiniai kompozitoriaus gyvenimo metai buvo itin sunkūs. Įtemptas darbas, kurtumas, ligos, įvairios nesėkmės, politinės priespaudos atgarsiai visiškai palaužė Bethoveno sveikatą ir jis 1827 metais mirė.

Naujausi komentarai

  • natu pianinui ner! kodel? nesamone…

  • nesamone…..

  • gal galite parasyti natas žodžiais paviždžiui sol arba mi kaš kas tokio. ačiū. 🙂

PALIKITE KOMENTARĄ